Autentiška daržinė
Pačiame Paverknės sodybos viduryje stovi seniausias jos pastatas – senoji daržinė
Sienojai ir pamatų akmenys šiandien jau skaičiuoja daugiau nei 110 metų. Dar praėjusiame šimtmetyje pirmieji šios vietos šeimininkai ją surentė kaip tvartą gyvuliams. Tvirtą, paprastą ir skirtą darbui, o ne grožiui. Bet laikai keitėsi. Keitėsi žmonės, kartos, gyvenimo būdas ir pats supratimas, kam gali būti reikalingas senas pastatas.
Kai 2014 metais atvykome į Paverknę, daržinė jau buvo virtusi ilgo saugojimo sandėliu – pilnu senų rakandų, lentų, primirštų daiktų ir tylos. Vaikščiojome aplink ją ratais ir niekaip negalėjome apsispręsti: griauti gaila, o palikti taip, kaip yra – irgi nesinorėjo. Norėjosi, kad ji ne gadintų sodybos vaizdą, o taptų jos dalimi. Gyva. Su istorija.
Mintis gimė visai netikėtai. Vieną dieną Algis pastogėje aptiko krūvas senovinių buities rakandų. Keistus įrankius, medinius daiktus, surūdijusias detales, kurių paskirties iš pradžių nebesupratome net patys. Viską išnešėme ant pievos ir ne vieną vakarą diskutavome, kam kuris daiktas kadaise buvo naudojamas. Kai kurie priminė dėliones be instrukcijos, o kai kurie – mažus praeities galvosūkius.
Tada nuo jų nubraukėme voratinklius, dulkes ir užmarštį. Ir vieną po kito pradėjome kabinti ant daržinės sienų.
Vėliau atsirado lemputės. Dar vėliau – vijokliai, kurie taip įsimylėjo šitą seną pastatą, kad vasaros pabaigoje beveik paslepia visus eksponatus po žaliu lapų sluoksniu. O kai keitėme senus langus, du iš jų nusprendėme palikti gyventi čia – pritvirtinome prie sienos kaip dekorą. Pakabinome baltas užuolaidėles, po langais pasodinome pelargonijas, ir sena daržinė staiga tapo kažkuo tarp muziejaus, pasakos ir namo, kurio lyg ir nėra, bet jis vis tiek turi savo sielą.
Nuo tada svečiai, vaikščiodami aplinkui, vis paklausia:
– O šitą namelį irgi nuomojate?
Ir mums kiekvieną kartą norisi nusišypsoti. Nes kažkuria prasme – taip. Tik šioje daržinėje šiandien nuomojame ne kambarius. Mes dovanojame jausmą, kad seni daiktai, seni pastatai ir senos istorijos vis dar gali gyventi toliau. Jei pridėsi ranką ir dalelę savo širdies …