Kiekvienas namelis turi savo pradžią. O kai kurie – ir savo istoriją.

Pirmą kartą šį namelį senieji sodybos šeimininkai mums pristatė paprastai – kaip Trečiąjį. Ir iš tiesų, jo vardas tuo metu buvo labai tikslus. Pirmasis akmuo jam Paverknės sodyboje buvo padėtas dar 1996 metais. Tai buvo trečias namelis, iškilęs šioje teritorijoje – po vasarnamio, Antrojo namelio ir pirties.

2014 metais tapę naujaisiais sodybos šeimininkais, dar kurį laiką ir mes jį vadinome taip pat – „Trečiu“. Atrodė, kad daugiau nieko jam ir nereikia. Tačiau jau 2015-ųjų sezono pradžioje šis namelis gavo pirmąjį savo vardą.

Mūsų artimų draugų kompanija iš šalia Neveronių esančio Sergeičikų kaimo, tapę nuolatiniais sodybos svečiais, taip pamilo šią vietą, kad vieną dieną atvykdami atsivežė vardinę lentelę. Nuo tos akimirkos trečiasis namelis tapo Sergeičikais. Mums tai buvo ne tik pavadinimas – tai buvo ryšys, juokas, Božolė degustacijos, bendros vasaros ir sugrįžimai.

Tačiau istorija tuo nesibaigė.

Šį namelį labai greitai prisijaukino dar viena ypatinga kompanija – broliai Kovalenkinai. Jų tradicija sugrįžti kasmet į Paverknę augo kartu su šeima, istorijomis ir laiku. Ir 2018 metais, norėdami ją įtvirtinti, jie atsivežė savo vardinę lentelę. Tais metais namelis buvo „pakrikštytas“ antrą kartą. Kovalenkinų namelis, kuriame gyvena ne tik sienos ir stogas, bet ir sugrįžimų tradicija.

Nuo tada jis tapo vienintelis sodyboje turintis du vardus – tarsi žmogus, pase įrašytas dviem vardais, bet širdyje išliekantis vienas ir tas pats.

Ir dar viena, visai žemiška, bet smagi detalė: tai vienintelis namelis sodyboje, turintis išskirtinę galimybę – keisti savo vardinę kortelę pagal situaciją. Kai atvyksta draugai iš Sergeičikų – prisukame jų vardą. Kai laukiame Kovalenkinų – vietą užleidžia jų lentelė. Lankstumas, kurio pavydėtų ne vienas viešbutis.

Tiesa, buvo vienas nutikimas, kuris padėjo galutinai apsispręsti, koks vardas dažniausiai liks „ant fasado“. Kartą šiame namelyje viešėjo didelė, be galo nuoširdi ir linksmai patrakusi vyrukų kompanija. Prieš išvykdami, stovėdami terasoje, paklausėme – gal yra kažkas, ką turėtume pakeisti, kad kitą viešnagė sodyboje taptų dar malonesnė ir jaukesnė?

Atsakymas nuskambėjo taip, kad dar ilgai aidėjo juokas:
„Viskas gerai… tik tas pavadinimas Sergeičikai – vyrams nelabai drąsu miegoti tokiame namelyje.“

Po kelių sekundžių juoko ir plojimų Algelis ramiai paėmė suktuką… ir kortelę persuko.

Iš Sergeičikų – į Kovalenkinus.

Ir kažkaip nuo tada ji taip ir liko 😉