Mėtų namelis gimė iš tikro pirties gyvenimo. Tai visada buvo pirtelės namelis – su pirtimi, priepirčiu ir dviem kambariais, kuriuose, virš pirties ir šalia jos, apsistodavo žmonės. Vakarai čia tekėdavo lėtai: garas kilo aukštyn, už sienų tyliai šniokštė Verknė, o pokalbiai ilgai nenorėdavo baigtis.

Kai tik kūrendavome pirtį svečiams, mūsų anūkė Mėta turėdavo savo mažą, bet svarbią užduotį. Ji nubėgdavo į daržą, priskindavo šviežių mėtų ir atnešdavo jas mums. Iš jų plikindavome arbatą – paprastą, bet nepaprastą. Svečiai ją gerdavo… ir įsimylėdavo. Nes tai buvo ne tik skonis. Tai buvo mėtų kvapas, šiluma ir Mėtos rūpestis viename puodelyje.

Vieną vakarą į pirtelę nuėjome patys. Po dienos darbų, ramiai, sau. Sėdėjome, kalbėjomės, juokėmės. Ir kaip visada, tarsi taip ir turėjo būti, iš molinio uzbono Mėta mums įpylė mėtų arbatos. Garas ir kvapas tyliai užpildė visą erdvę.

Ir tada, visai natūraliai, tarp juoko ir šilumos, gimė mintis.

Mėtų. Mėtos. Namelis… MĖTŲ NAMELIS!!!!

Nes čia tiek kartų virė mėtų arbata, kad jos kvapas įsigėrė į medį, į sienas, į pačią šio namelio tylą. Ir liko.

O pirtis iškeliavo – nusileido arčiau Verknės, į naują vietą ant jos šlaito, kartu nusinešdama garą, šilumą ir tą pačią mėtų arbatos tradiciją.

O čia liko Mėtų namelis. Su prisiminimais, su kvapu… ir su tyliu jausmu, kad kiekvienas, pravėręs duris, dar gali tą kvapą pajusti…