Kiekvienas namelis turi savo pradžią. O kai kurie – ir savo istoriją.

Šio namelio pirmasis akmuo Paverknės sodyboje buvo padėtas dar 1995 metais. Jis buvo vienas pirmųjų žingsnių kuriant visą sodybos namelių kompleksą.

Kai 2014 metais tapome naujaisiais sodybos šeimininkais, šį namelį perėmėme su labai kukliu pavadinimu – „Antras namelis“. Skaičius, kuris nieko nepasako. Nei apie jo praeitį, nei apie jausmą jame apsistojus. Tuo metu tai buvo nedidelis, šešiems žmonėms skirtas namelis su pirtimi pirmame aukšte, tamsoku priepirčiu ir kuklia miegamąja erdve antrame aukšte. Jis buvo pirmasis, kurį nusprendėme prikelti naujam gyvenimui.

Rekonstrukcija truko ištisus metus. Po truputį, sluoksnis po sluoksnio, namelis keitėsi – kol iš seniausio ir kukliausio virto vienu jaukiausių. Net ir svečiai pradėjo jį rinktis su ypatingu džiaugsmu – tarsi tai būtų ne šiaip nakvynė, o mažas privilegijos jausmas.

Tačiau šiandieninis namelio vardas dar tik laukė savo momento.

Vieną vasarą, per Jonines, šiame namelyje apsistojo linksma merginų kompanija. Vakare sodyba gyveno savo ritmu – liepsnojo laužai, skambėjo juokas, pievose buvo pinami vainikai, kurie sutemus buvo plukdomi Verknės upe. Stebėjome ir grožėjomės šiuo vaizdu. Kol vienu metu pamatėme – taku link Antro namelio grįžta merginos, visos pasidabinusios dideliais, vešliais vainikais. Tik ne iš pievų gėlių. Iš paparčių. Tą vakarą, matyt, kūryba peržengė įprastas ribas  pievų nebeužteko, tad buvo pasitelkta visa, kas žaliavo aplink. Ir taip, nieko bloga negalvojant, sodybos pakrantėje mūsų sodinti ir puoselėti paparčiai tapo … Joninių vainikais.

Kitą rytą žvilgtelėjus į krantą tapo aišku – žaliuojančių paparčių tai vasarai nebeliko. Bet liko istorija. Ir vardas. Nuo tada „Antras namelis“ tapo Paparčių nameliu – primenančiu vieną žalią, šiek tiek pašėlusią Joninių naktį.